Jupiteris ...charakteristika...
Toli anapus asteroidų žiedo skrieja didžiausia planeta Jupiteris. Jos masė daug didesnė negu visą kitų planetų suminė masė, todėl kartais sakoma, kad "Saulės sistema susideda iš Saulės, Jupiterio ir visokios smulkmės". Jupiterio vidutinis nuotolis nuo Saulės 778 mln. km, skriejimo aplink Saule periodas 11,86 m., sinodinis periodas (vidutinis laiko tarpas tarp gretimų opozicijų) 399 d. Jupiterį patogu kasmet stebėti kelis mėnesius. Spindesiu jį pralenkia Venera ir retkarčiais Marsas.
Į milžinišką Jupiterio gaublį tilptų 1300 Žemės dydžio rutulių, bet jo masė
tik 318 kartų didesnė negu Žemės, nes Jupiterio vidutinis tankis daug mažesnis
negu Žemės. Nuo išorinių Jupiterio sluoksnių, ko gero, iki pat centro pagrindinis
sandas yra vandenilis. Trumpas sukimosi apie ašį periodas (mažiau 10 h) reiškia,
kad sritys ties pusiauju yra iškilusios; pakanka trumpam žvilgterėti pro teleskopą,
jog įsitikintume, kad planeta labai paplokščia per ašigalius. Jupiterio pusiaujinis
skersmuo lygus beveik 143 000 km, o ašigalinis nesiekia
135 000 km.
Teleskopiniai stebėjimai
Pro teleskopą matoma, kad gelsvą Jupiterio skritulį kerta tamsūs ruožai, vadinamos
debesų juostos. Dažniausiai matomos dvi ryškios juostos abipus pusiaujo, nors
kartais išryškėja ir daugiau. Jei teleskopas daug didina, vaizdas darosi sudėtingesnis,
detalių daugiau, jos nuolat kinta, nes Jupiteris yra labai aktyvi planeta.
Kad planeta sukasi greitai, rodo tai, jog per kelias minutes galima pamatyti,
kaip įvairūs dariniai slenka jos skrituliu. Sukimosi periodas buvo nustatytas
kaip tik tokiu būdu. Jeigu kuris nors darinys, žiūrint iš Žemės, pasiekia planetos
centrinį dienovidinį, sakoma, kad įvyksta tranzitas. Laiko tarpai tarp gretimų
tranzitų ir suteikia informacijos, kuri būtina sukimosi apie ašį periodui apskaičiuoti.
Jupiteris nesisuka kaip kietasis kūnas: įvairių platumų sritys sukasi skirtingu
greičiu. Pavyzdžiui, I sistemos, (tarp dviejų pusiaujo juostų) vidutinis sukimosi
periodas 5 min trumpesnis negu kitų planetos dalių, vadinamų II sistema. Negana
to, kai kurie ryškūs paviršiaus dariniai sukasi savuoju periodu ir dreifuoja
atmosferoje nepriklausomai.
Didžioji Raudonoji Dėmė
Jupiteryje dažnai matomos dėmės, bet dauguma jų greitai išnyksta. Išimtis yra
Didžioji Raudonoji Dėmė, kuri stebima daugiau kaip 300 metų; kartais ji trumpam
išnyksta, bet visada vėl atsiranda. Dėmė ypač ryški buvo 1878 m.; tai buvo elipsinis
48 000 km ilgio ir 11 000 km pločio plytos raudonumo darinys, kurio paviršiaus
plotas buvo didesnis negu Žemės plotas. Ji vėl išryškėjo nuo 1960 m. vidurio.
Ilgai manyta, kad Raudonoji Dėmė gali būti savotiška sala, plūduriuojanti išoriniuose
Jupiterio atmosferos sluoksniuose. Jos laikiną išnykimą galima paaiškinti aukščio
pasikeitimu, kai nugrimzdusią dėme dengia debesys. Pagal kitą hipotezę, dėmė
yra Teiloro stulpas, t. y. viršūnė besisukančių dujų stulpo, kuris atsiranda
dėl sutrikusios atmosferos cirkuliacijos, apeinant stambią Jupiterio paviršiaus
iškilumą. Bet JAV kosminės stotys "Pionieriai" ir "Vojadžeriai"
įrodė, kad Raudonoji Dėmė yra ne kas kita, kaip milžiniškas atmosferos sūkurys
- ciklonas.
Jupiterio sandara
Jupiterio vidinė sandara modeliuojama teoriškai. Daugelį metų buvo populiari
hipotezė, kad Jupiteris turi kietą branduolį, kurį gaubia storas ledo sluoksnis,
o pastarąjį - atmosfera. Dabar šios hipotezės atsisakyta. Spektroskopiniai tyrimai
rodo, kad Jupiterio atmosferos išoriniuose sluoksniuose gausu vandenilio ir
jo junginių - amoniako bei metano. Manoma, kad dėl mažo vidutinio tankio vandenilis
yra pagrindinis Jupiterio sandas. Giliau jis gali būti skystas, o arti branduolio,
kur slėgis labai didelis ir temperatūra aukšta, vandenilis gali būti metalo
būsenos.
Jupiterio centre temperatūra gali siekti 25 000 laipsnių, t. y. daug daugiau negu Žemės gelmėse. Nepaisant to, Jupiteris be abejonės yra planeta, o ne maža žvaigždė; jos gelmių temperatūra per žema, kad vyktų termobranduolinės reakcijos. Tačiau Jupiteris išspinduliuoja daugiau energijos, negu pats jos gauna iš Saulės. Tą papildomą energiją sukelia pastovus, tačiau labai lėtas ir nepastebimas planetos traukimasis, kurio metu išlaisvinama gravitacinė energija. Jupiteris taip pat turi stiprų magnetinį lauką ir yra radijo bangų šaltinis. Astronomai kol kas negali išsamiai paaiškinti jų kilmės.
Jupiterio paviršius dujinis, galbūt skystas, taigi nusileisti į jį negalima. Kai kas teigia, kad po išoriniais debesų sluoksniais, kur yra visi būtini atmosferos sandai ir pakenčiama temperatūra, gali egzistuoti primityvi gyvybė, tačiau ši hipotezė labai abejotina.
Jupiterio palydovai
Jupiterio
palydovai: Metija, Adrastėja, Amaltėja, Tebė, Ijo, Europa, Ganimedas, Kalista,
Leda, Himalija, Lisitėja, Elara, Anankė, Karmė, Pasifė ir Sinopė.
Keturis didžiausius Jupiterio palydovus - Ijo, Europą, Ganimedą ir Kalistą 1609-10
m. žiemą pro vieną pirmųjų savo teleskopų atrado Galilėjas Galilėjus. Jo atrastus
palydovus galima pamatyti pro bet kurį teleskopą ar net žiūroną.
Ganimedas - didžiausias ir ryškiausias iš Galilėjaus atrastų palydovų; jo skersmuo 5260 km, taigi jis didesnis už Merkurijų. Beveik tokio pat dydžio yra Kalista, bet jos masė daug mažesnė, taigi daug mažesnis ir jos vidutinis tankis. Ijo ir Europa yra panašaus dydžio kaip Mėnulis. Kiti Jupiterio palydovai yra daug mažesni.
Metija (Metis)
Orbitos spindulys 128 000 km, orbitinis periodas 0.295 d., skersmuo ~40 km.
Su Adrastėja skrieja beveik ta pačia orbita. 1979 atrado JAV automatinės tarpplanetinės
stotys Voyager 1 ir Voyager 2. Pavadintas graikų deivės, pirmosios Dzeuso žmonos
vardu.
Adrastėja (Adrastea)
Orbitos spindulys - 129 000 km, orbitinis periodas - 0.298 paros. Su Metija
skrieja beveik ta pačia orbita (ties Jupiterio žiedais). Netaisyklingos formos,
maždaug 252015 km dydžio. 1979 atrado JAV tarpplanetinės stotys Voyager 1 ir
Voyager 2. Pavadintas Kretos nimfos, Dzeuso dukters, vardu.
Amaltėja (Amalthea)
Orbitos spindulys - 181 300 km, orbitinis periodas 0.498 d. Netaisyklingos formos
pailgas kūnas, 270165150 km matmenų. Paviršius tamsus, jame daug smūginių kraterių.
Pavadintas ožkos, maitinusios Dzeusą Kretos urve, vardu. Tokį pat vardą turėjo
Kretos karaliaus Meliso duktė, maitinusi Dzeusą ožkos pienu. 1892 atrado E.
Barnardas.
Tebė (Thebe)
Orbitos spindulys 221 900 km, orbitinis periodas 0.675 d., netaisyklingos formos,
dydis 11090 km. 1979 atrado JAV tarppl. stotys Voyager 1 ir Voyager 2. Pavadintas
nimfos, kurią pagrobė Dzeusas, vardu.
Ija (Io)
Orbitos spindulys 421 600 km, orbitinis periodas 1.769 d., skersmuo 3630 km.
Paviršiuje vyksta aktyvi vulkaninė veikla, yra daug veikiančių ugnikalnių (iki
9 km aukščio), kurie išmeta medžiagą iki 600 km aukščio. Paviršių dengia sieros
ir sieros dioksido sluoksnis. Manoma kad po šiuo sluoksniu yra pluta, sudaryta
iš silikatų. Vid. tankis 3.55 g/cm3, geometrinis albedas 60%. 1610 atrado G.
Galilėjas. Pavadintas senovės graikų upių dievo Inacho dukters vardu. Įsimylėjęs
Iją, Dzeusas pavertė ją balta telyčaite, norėdamas apsiginti nuo Heros pykčio.
Europa
Orbitos spindulys 670 900 km, orbitinis periodas 3.551 d., skersmuo 3138 km.
Paviršių dengia stora ledo pluta, ant kurios matosi tamsių linijų - ledo plyšių
tinklas, apimantis visą palydovo paviršių. Manoma, kad tai yra ledo plyšiai,
pro kuriuos išsiveržia purvinas vanduo iš poledinio sluoksnio. Po ledu yra skysto
vandens sluoksnis, o po juo - silikatinė pluta. Vid. tankis 3.04 g/cm3, geometrinis
albedas 60%. Pavadinta Tiro karaliaus Agenoro gražuolės dukters vardu. Dzeusas
pagrobė ją į Kretos salą, pasivertęs baltu buliumi. Ten ji pagimdė tris sūnus,
vienas iš jų, Minas, tapo Kretos karaliumi. 1610 atrado G. Galilėjas.
Ganimedas (Ganymede)
Didžiausias Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 1 070 000 km, orbitinis periodas
7.155 d., skersmuo - 5262 km. Paviršių dengia stora ledo pluta su tamsių medžiagų
priemaiša. Vid. tankis 1.93 g/cm3, geometrinis albedas 45%. Daug smūginių kraterių,
slėnių, plyšių ir kitų pailgų paviršiaus darinių. 1610 atrado G. Galilėjus.
Pavadintas Trojos princo vardu. Žavingą jaunuolį Ganimedą Dzeusas, pasivertęs
ereliu, pagrobė į Olimpą ir pavertė jį taurių padavėju dievams.
Kalista (Callisto)
Vienas didžiųjų Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 1 883 000 km, orbitinis
periodas 16.689 d., skersmuo 4800 km. Paviršiuje daug smūginių kraterių, kai
kurių jų skersmuo iki 100 km. Kalista greičiausiai yra homogeniškas kūnas, susidedantis
ir susimaišiusių ledo ir silikatų. Vid. tankis 1.83 g/cm3, geometrinis albedas
17%. 1610 atrado G. Galilėjas. Pavadinta Arkadijos karaliaus Likaono dukters
vardu. Gražuolę Kalistą įsimylėjo Dzeusas ir ji pagimdė sūnų Arką. Supykusi
Hera pavertė Kalistą meška. Vėliau Dzeusas Kalistą ir Arką užkėlė į dangų -
tai Didžiosios Meškos žvaigždynas (Grįžulo Ratai) ir Arktūras (Meškos sargas).
Leda
Orbitos spindulys 11.094 mln. km, orbitinis periodas 238.72 d., skersmuo 16
km. 1974 atrado Č. Kovalas. Pavadinta Etolijos karaliaus dukters ir Spartos
karalienės vardu. Dzeusas su ja mylėjosi, pasivertęs gulbinu. Iš sudėto kiaušinio
išsirito dvyniai Poluksas ir Elena. Tuo pat laiku normaliu būdu gimė Kastoras
ir Klitemnestra (nuo Ledos vyro Tindarėjo).
Himalija (Himalia)
Orbitos spindulys 11.48 mln. km, orbitinis periodas 250.57 d., skersmuo 186
km. 1904 atrado Č. Perainas.
Lisitėja (Lysithia)
Orbitos spindulys 11.720 mln. km, orbitinis periodas 259.2 d., skersmuo 36 km.
1938 atrado S. B. Nikolsonas.
Elara
Orbitos spindulys 11 737 mln. km, orbitinis periodas 259.7 d., skersmuo 76 km.
1905 atrado Č. Parainas. Pavadinta vienos iš Dzeuso meilužių, milžino Titijaus
motinos vardu.
Anankė (Ananke)
Orbitos spindulys 21.2 mln. km, orbitinis periodas 631 d., skersmuo 30 km. Pavadinta
vienos graikų likimo deivių Anankės vardu. Anankė buvo viena moirų, Dzeuso ir
Temidės dukra. 1951 atrado S. B. Nikolsonas.
Karmė (Carme)
Orbitos spindulys 22.6 mln. km, orbitinis periodas 692 d., skersmuo 40 km. 1938
atrado S. B. Nikolsonas. Pavadinta pagal graikų nimfos, deivės Artemidės palydovės,
Dzeuso meilužės, vardą.
Pasifė (Pasiphae)
Orbitos spindulys 23.5 mln. km, orbitinis periodas 735 d., skersmuo apie 50
km. 1908 m atrado F. Melotas. Pavadinta pagal Kretos karaliaus Mino žmonos,
Minotauro motinos, vardą.
Sinopė (Sinope)
Tolimiausias iš žinomų Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 23.7 mln. km.,
orbitinis periodas 758 d., skersmuo 36 km. 1914 atrado S. B. Nikolsonas. Pavadintas
pagal graikų upių dievo Azopo ir vienos iš plejadų Meropės dukters vardą. Ją
buvo pagrobęs Apolonas.