Merkurijus ...charakteristika...

Merkurijų galima pamatyti plika akimi, bet jį stebėti sunkiau negu kitas keturias planetas (Venerą, Marsą, Jupiterį ir Saturną), žinomas nuo senų senovės. Merkurijus skrieja arčiausiai Saulės; vidutinis nuotolis nuo Saulės 58 milijonai kilometrų, aplink ją apskrieja per 88 paras. Dydžiu ir mase Merkurijus panašesnis į Mėnulį negu į Žeme. Jo skersmuo 4878 km. Pabėgimo greitis - tik 4,3 km/s. Tai rodo, kad Merkurijaus atmosfera labai menka.

Stebėjimo sunkumai
Stebėti Merkurijų sunku visų pirma dėl to, kad jis, visada būdamas arti Saulės, niekad nebūna juodame dangaus fone. Merkurijus nekrinta į akis, nors yra gan ryškus - geriausio matomumo sąlygomis šviesesnis negu 0 ryškio ir spindesiu pranoksta visas žvaigždes, išskyrus Sirijų, Kanopą, Arktūrą ir Centauro Alfą. Stebėtojas be teleskopo jį gali pamatyti tik palankiu momentu - arba žemai vakaruose po saulėlydžio, arba žemai rytuose prieš saulėtekį. Negana to, Merkurijaus fazė (apšviesta matomo paviršiaus dalis) mažėja, Merkurijui artėjant prie Žemės. Kai Merkurijus būna apatinėje jungtyje (arčiausiai Žemės), jo išvis nematyti, nes tada į Žeme atsukta naktinė planetos pusė. Išimtis - reti Merkurijaus tranzitai per Saulės skritulį.

Merkurijaus žemėlapiai
XIX a. Džovanis Skiaparelis (1835- 1910) Milane pirmąkart pabandė sudaryti Merkurijaus žemėlapį. Užuot stebėjęs planetą vakare arba paryčiu, kai ji matyti plika akimi, Skiaparelis stebėjo ją dieną, kai ji kartu su Saule būna aukštai virš horizonto. Jam pavyko įžiūrėti kelias tamsias detales ir šviesesnes sritis, taigi jo sudarytas žemėlapis buvo labai netikslus. Vėliau, tarp 1924 ir 1933 metų, Merkurijų ilgai stebėjo E. M. Antoniadis. Jis naudojo Medono observatorijos 84 cm skersmens refraktorių, stebėjo dieną ir sudarė Merkurijaus žemėlapį, kuris buvo geriausias iki "Marinerio-10" skrydžio 1973-74 m. Dabar žinoma, kad Antoniadžio pieštas žemėlapis irgi labai netikslus.

Kaip ir Skiaparelis, Antoniadis manė, kad Merkurijaus judėjimas griežtai sinchroninis, t. y. jo skriejimo aplink Saule ir sukimosi apie ašį periodai yra vienodi ir trunka po 88 paras. Taigi viena planetos pusė turėtų būti visą laiką apšviesta Saulės, kita - nuolat skendėti tamsoje. Kadangi Merkurijaus orbita gerokai ištęsta, be šių dviejų būsenų turi būti tarpinė sutemų zona, kai Saulė teka ir leidžiasi būdama arti horizonto. Sis reiškinys panašus į Mėnulio libraciją. Dabar aišku, jog Antoniadis buvo neteisus. Radiolokaciniai tyrimai, pradėti 1962 m., parodė, kad iš tikrųjų Merkurijus apsisuka apie ašį per 58,6 paros, vadinasi, visas planetos sritis paeiliui apšviečia Saulė. Anksčiau stebėtojus klaidino keistas sutapimas (gal atsitiktinis, o gal ir ne): geriausio matomumo periodu Merkurijus būdavo atsigręžęs į Žemę vis ta pačia puse.

Antoniadis tikėjosi matąs Merkurijuje lokalines miglas arba debesis, kurie kartais uždengia paviršiaus darinius. Ši klaidinga nuomonė stulbina, nes jau tada buvo aišku, kad Merkurijaus atmosfera, palyginti su Žemės, turi būti labai reta. Dabar žinoma, jog ji pernelyg plonytė, kad joje galėtų susidaryti kokie nors debesys, drauge akivaizdu, jog Antoniadžio stebėjimai buvo klaidingi. Kadangi Merkurijus skrieja arti Saulės, dieną jo paviršius smarkiai įkaista - termometras čia rodo daugiau negu 370 °C; dėl to, kad nėra atmosferos, naktys būna labai šaltos. Jokia žinoma gyvybės forma Merkurijuje negali egzistuoti.

Kosminis aparatas "Marineris-10"
Pirmąją informaciją apie Merkurijaus paviršių iš arti 1974 m. perdavė "Marineris-10" - pirmoji kosminė stotis, aplankiusi dvi planetas. 1974 m. vasario mėn. jis praskriejo pro Venerą ir perdavė į Žeme jos nuotraukas. Po to perėjo į kitą orbitą, kad po mėnesio susitiktų su Merkurijaus planeta. Perduotose nuotraukose išvydome panašų į Mėnulio peizažą - kraterius, kalnus, trūkius ir slėnius, tiktai tamsių lygumu, panašių į Mėnulio Lietų jūrą, Merkurijuje kur kas mažiau. Didžiausia lyguma pavadinta Karščio baseinu (Caloris Basin).

1974 m. rugsėjo mėn., apskriejęs Saulę, "Marineris-10" antrąkart susitiko su Merkurijaus planeta ir perdavė į Žemę dar geresnės kokybės nuotraukas. Trečią kartą "Marineris-10" prie Merkurijaus priartėjo 1975 m. kovo mėn.Viso planetos paviršiaus nufotografuoti nepavyko, tačiau visur matomi panašūs krateriai ir kalnai. Sudarytas nufotografuotos Merkurijaus paviršiaus dalies žemėlapis ir pirmą kartą tiksliai sužinota, kaip jis atrodo.

Vienas didžiausių atradimų - Merkurijaus magnetinis laukas. Jis silpnesnis negu Žemės, bet vis dėlto sukuria Merkurijaus magnetosferą.

Planuojami nauji kosminių aparatų skrydžiai į Merkurijų, tačiau tikimybė, kad į jį bent jau artimiausiu metu skris žmogus, labai maža. Merkurijus itin nesvetingas, bet moksliniu požiūriu labai įdomus kosminis kūnas.

<<<grįžti