Neptūno atradimas
Po
Urano atradimo atrodė, kad Saulės sistema didžiųjų planetų daugiau neturi, bet
po kelerių metų iškilo nauja problema. Uranas judėjo ne taip, kaip tikėtasi;
jis nuolat nukrypdavo nuo apskaičiuotos trajektorijos. Prieita prie išvados,
kad Urano judėjimą trikdo nežinoma anapus jo skriejanti planeta. Šią idėją 1834
m. iškėlė Džordžas B. Eiris (1801-92), po metų tapęs Grinvičo observatorijos
karališkuoju astronomu, deja, šios idėjos plėtotei neskyres didesnio dėmesio.
Kembridže dirbęs Džonas K. Adamsas (1819-92) 1843 m. ryžtingai ėmėsi šios problemos.
Jis pagal stebimus Urano judėjimo trikdymus apskaičiavo nežinomos planetos padėtį.
Per kelis sunkaus darbo mėnesius jis tai padarė ir kreipėsi į Eirį. Tačiau karališkasis
astronomas ir tada nesiėmė (dėl visokių nesusipratimų) jokių priemonių. Tuo
pat metu analogiškus skaičiavimus atliko prancūzų matematikas Urbenas Leverjė
(1811 - 1877m.) ir nusiuntė juos į Berlyno observatoriją, kurios du stebėtojai
- Johanas Gale (1812 - 1910m.) ir Heinrichas d'Arestas (1822 - 75m.) greitai
atrado naują planetą Leverjė apskaičiuotoje vietoje. Šis atradimas buvo padarytas
1846 m. Neilgai trukus, remdamasis Adamso skaičiavimais, Neptūną atrado Džeimsas
Calis (1803 - 1882m.) Kembridže. Taigi Adamsas ir Leverjė laikomi Neptūno atradėjais
"popieriuje".